Tolminkiemio sodininkas

Editos Barauskienės istorinis romanas „Tolminkiemio sodininkas” skirtas Kristijono Donelaičio (1714-2014) gimimo metinėms. Autorė vaizduoja, kaip šią neeilinę asmenybę formavo krašto istorija ir aplinka, gimtosios kalbos būklė, Karaliaučiaus universitetas, įkvėpė M. Mažvydo katekizmas. Sukurdamas neeilinį literatūros kūrinį – poemą “Metai”, Donelaitis talentingai panaudojo lietuvių kalbos išteklius, kūrinio savitumas bei kalbos grožis tebežavi ir XXI amžiuje. Knyga konkretizuoja, priartina Donelaičio amenybę šių dienų skaitytojams, prasmingai papildo donelaitianą. Jau tuokart Rėza labai taikliai pastebėjo: „Ne tik „Metų“ mintys – teisingos ir gilios, bet ir palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas – vaizdingas, o, be to, visi palyginimai ir vaizdai paimti iš kaimo gyvenimo...“ Baigęs vertimą Liudvikas Rėza su pasididžiavimu rašė: „Mūsų poetas, kuris sugeba panaudoti visus lietuvių kalbos resursus, stebina kalbos žinovus išraiškos dailumu, jėga ir žodingumu. Šiuo atžvilgiu kūrinys turi klasikinę vertę ir yra tobulas pavyzdys lietuvių tautai. Jo kalba kaip upė išsilieja galingu srautu, nesulaikoma nei šiurkščios elizijos, nei stamantraus žodžio, ir nejučiomis pagauna skaitytoją. Kas užgimė dvasios gelmėje, lengvai ir maloniai sklinda iš lūpų. Viskas mąstyta ir pasakyta grynai lietuviškai, ir žinovui belieka džiaugtis“.